Sulaukę sniego, šią savaitę dar kartą vykome į svečius pas gerus bičiulius - muziejininkus. Žinojome, kad jau laukia, pasirengę 2-4, 6, 8-10 lavinamųjų, 5-7 specialiųjų ir socialinių įgūdžių klasių mokiniams papasakoti apie kantriausią augalą - liną.
Buvome pakviesti į trobą, susėdome seklyčioje ir iš Anelės Razmislavičienės lūpų išgirdome, kad senovėje į Lietuvą laivais atplaukdavo tie, kam labai reikėjo vaško, medaus, gintaro ir linų sėklų. ,,Rudu vandenėliu" jas vadino, į kurį pirštus panardinus vandens vėsumą jauti, bet pirštų nesušlampi. Tuoj pat ir mes išbandėm, kas čia per monai. Gavome dubenėlį su sėklomis. Keliavo jis iš rankų į rankas, kai kurie sėklyčių ir paragavo, atsiklausę ar valgomos. Pajutome vėsumą, sužinojome, kokios jos naudingos žmogaus sveikatai.

Besiklausant pasakojimo ir dainų apie liną beregint praskriejo valanda. Tuomet Irena Seselskienė mus pakvietė ten, kur ant stalų jau buvo išdėlioti darbo įrankiai. Teko vaikams ir kultuve galvenas ,,pamušti", kad lino sėklytes- sėmenis- išlukštentų. Visi norintys mintuvais linus mynė, kantriai su įvairiomis šukomis šukavo, kol simbolinį pluoštelį galėjo atminimui pasiimti. Muziejininkė parodė, kaip senovėje šeimininkai su bruktuvėmis virš dubens su vandeniu tikrindavo, ar talkininkai gerai linus iššukavo. Jeigu nors vienas spalis į vandenį nukrisdavo, tuomet toks darbininkas galėjo ir be naktipiečių likti. Iš pakulų, kurios likdavo po linų šukavimo, vyrai virves vydavo, o vydami dainuodavo.
Leido mums ir siūlus vyti, ir rateliu ,,paverpti", paaiškino ir parodė, kaip seniau ausdavo. Sužavėjo drobių plonumas, kaišytinės prijuostės grožis, lovatiesių margumas.
Jeigu dar neteko muziejuje šios programos regėti, būtinai užsukite. Ir įdomu, ir naudinga.