Pica – vienas populiariausių patiekalų Lietuvoje, mėgiamas ir suaugusiųjų, ir vaikų. Specialiojo ugdymo skyriaus bendrabutyje gyvenantys mokiniai, išsirinkę vieną iš daugybės internete rastų receptų, patys pabandė išsikepti picą. Pirmiausia buvo kepamas picos pagrindas: vieni mokiniai maišė tešlą, kiti atsargiai ją klojo į paruoštą skardą, treti ruošė pagrindinius ingredientus – pjaustė dešrą, tarkavo sūrį, dėliojo pagardus ir prieskonius. Mažieji buvo smalsūs stebėtojai ir patarimų dalintojai. Smagu, kad laukti savo rankomis pagamintos picos ilgai nereikėjo – jau po 10-15 min palinkėjome vieni kitiems „Skanaus“.

Nors pica atrodo labai paprasta ir kasdienė, tačiau jos istorija ilga ir paini. Gamindami ir kepdami picą mokiniai iš auklėtojų išgirdo picos atsiradimo istoriją. Pirma žinia apie paplotėlį iš tešlos, panašų į picą, atkeliavo dar X a. iš Romos apylinkių. Tik po 500 m. Neapolyje atsirado žodis „pizza“, kilęs iš graikiškos duonos pavadinimo – „pita“. Tik atsiradusi pica buvo varguolių maistas, parduodama gatvėse, kaip sotus ir pigus užkandis. Tuo metu Italiją valdžiusi karalienė Margarita pastebėjo valstiečius, valgančius keistą maistą, ir pati panoro jo paragauti. Skonis ir vaizdas jai patiko. Rūmų virėjas paplotėlį dar pagardino pomidorais, sūriu ir taip atsirado pica „Margarita“. Laikui bėgant pica tapo italų nacionaliniu patiekalu ir išpopuliarėjo visame pasaulyje. Ilgą laiką picos JAV ir kitur buvo vadinamos „pomidorų pyragu“. Lietuvoje pica atsirado XX a. 8-ame dešimtmetyje. Nuo tada sparčiai išplito picerijų tinklas, nes lietuviai labai pamėgo picą. O vasario 9–ąją net minima tarptautinė picos diena.