Labai svarbu mokyti vaikus netik imti, bet ir duoti. Tačiau žinome, kad vaikai geriausiai mokosi iš mūsų pavyzdžio. Todėl norėdami, kad vaikai būtų tolerantiški vargstančiam ar skurdžiau gyvenančiam žmogui, patys turime nenusigręžti nuo tokių žmonių ir pasidalinti su jais nors maža dalele to, ką mes patys turime. Net jeigu turime nelabai daug... Mano giliu įsitikinimu, pasidalintas turtas ar kita gal net ne materialinė vertybė, mums mažų mažiausiai padvigubės. Tai reiškia, kad kažką davę kitam žmogui mes atsiimsime su kaupu. Juk niekas negali būti maloniau už kitam žmogui suteiktą šypseną, sotesnį valgį ar šiltesnį rūbą... Padarius gerą darbą ar paaukojus vargstančiam žmogui mūsų širdis pripildo džiaugsmas ir pasijaučiame turtingesni. Tai yra didžiausias atlygis. Juk duoti visada yra maloniau nei imti...
Kalėdos yra puikus metas dalintis. Šiuo laikotarpiu mes dažniau nei bet kada trumpam sustojame ir pagalvojame apie šalia esančius. Vaikai rašo laiškus Kalėdų Seneliui, prašydami dovanų. Tuo tarpu yra vaikų, kurių galbūt niekada jis nėra aplankęs. Todėl labai svarbu, kad mūsų vaikai tai žinotų ir suprastų. Galima pasikalbėti su vaikais ir kartu paprašyti Kalėdų Senelio, kad jis dalį jiems skirtų dovanų padovanotų vaikams, kurie niekada nėra gavę dovanėlių. Tai atrodo smulkmena, bet ji yra labai reikšminga ir būtent iš tokių dalykų susideda mūsų gyvenimas. Užaugęs vaikas būtinai prisimins tokį dalyką ir tą patį pakartos jau su savo vaikais.
Jeigu kalbėsime su vaikais apie kitokį gyvenimą, o netik apie tokį (patogų), kurį jie gyvena, tai jie supras ir benamį ar vargstantį žmogų. Tuo pačiu bus proga pradėti daryti gerus darbus ar mokyti vaiką duoti. Juk kiekviena šeima gali nupirkti makaronų ar kitų produktų pokelį ,,Maisto banko” ar kitai akcijai. Tik labai svarbu, kad nupirktą produktą įteiktų pats vaikas. Juk kiekvienam žmogui, o ypač vaikui noras padėti yra įgimtas. Tik labai svarbu, kad jis neišblėstų, bet lydėtų jį visą gyvenimą. Padėti galima ir padovanojant savo jau nenaudojamus žaisliukus vaikams, augantiems vaikų namuose. Teisybę pasakius, padėti galima kiekviename žingsnyje.
Gyvenimas sukasi ratu, todėl turbūt nekyla abejonių, kad vaikas, kuris mato, kad jo tėvai duoda, norės duoti ir pats.
Suteikti vaikui šansą duoti nesitikint atlygio yra vienas geriausių būdų ugdyti vaiko pasitikėjimą savimi. Juk žmogus jaučiasi geriausiai tada, kai padaro kitą laimingą. Duodami vaikai tampa dėkingi už tai, ką turi. Šiais laikais tėvai dažnai skundžiasi, kad vaikai tiek visko turi, kad jiems viskas atrodo savaime suprantama. Taip nėra. Leiskite savo vaikui pamatyti, kad visai netoli yra namai, kuriuose gyvena tėvų neturintys vaikai, kad yra valgykla, į kurią pavalgyti ateina neturintys maisto. Lietuvoje jau yra ne vienas centras, kuriame duodama ir mokama priimti tai, ką duoda kiti. Juk vaikai, kurie vertina tai, ką turi, yra ir laimingesni, ir tikrai nepurkštaus dėl kiekvieno nenupirkto saldainio ar žaislo parduotuvėje!
Be abejo reikia mokyti vaikus, kad dėmesys ir laikas, skirtas kitiems, yra tokia pat vertinga dovana. Neabejoju, kad ugdydami į kito žmogaus emocinę būseną įsijausti sugebantį žmogų kuriame geresnę ateitį ateinančioms kartoms. Juk labdara ir aukojimas yra pats saugiausias investavimo būdas. Visada turės naudą tiek ją gaunantys, tiek ir duodantys.
Esu iš tų žmonių, kurie aukoja, ir niekada nesusimąsčiau kodėl – tiesiog taip buvau išmokyta mamos... Kai duodi, pasijunti turtingas…
