Rugsėjo 28 dieną 7a, 9a, 10a, 10b kl. mokiniai su klasių vadovėmis Zita Ferevičiene, Daiva Žuvaitiene, Vita Žiūkiene ir Vita Pikčilingiene aplankėme istorijos ir kultūros paveldu garsėjantį Žemaitijos kraštą Plungės rajone.
Kelionę pradėjome vienintelėje Europoje išlikusioje Plokštinės termabranduolinių raketų bazėje. Raketų paleidimo šachtos siekia net 27 m gylio! Šaltojo karo metais Sovietų Sąjunga tokiomis raketomis grasino sunaikinti Ispaniją, Didžiąją Britaniją, Norvegiją, kitas Vakarų Europos šalis.

Po niūrokos kelionės Šaltojo karo takais, nusprendėme pamiklinti kojas, kopdami į Platelių apžvalgos bokštą. Nors vėjas siūbavo ir ne visiems buvo drąsu užkopti į viršų, bet visi įveikėme nerimą ir pasigrožėjome Platelių horizontais.
Ką gi – metas sukti į Platelius ir apžiūrėti prancūzų grafams Šuazel- Gufjė priklausiusius dvaro pastatus. Jie byloja ne tik apie buvusių šeimininkų turtus, bet ir jų meilę gamtai. Šalia išlikusių dvaro pamatų – gražus parkas, o jame – paslaptingas Raganos uosis. Legenda byloja, kad užpykusi ragana, kad gaidžiui užgiedojus, negalėjusi suvalgyti kepalo duonos, trenkusi jį į medžio kamieną, o šis gumbu pavirtęs...
Smagiai pavaikščioję parko takeliais, pasukome į Žemaitijos nacionalinio parko muziejų. Ar žinote, kas yra ličyna? Pasirodo, taip žemaičiai vadina Užgavėnių kaukes. Taigi, nors Užgavėnės tikrai dar toli, bet patekom tiesiai į žiemos išvarymo šėlsmą! Matavomės ličynas, žemaitiškai dainavome Užgavėnių dainas, šokome, dalyvavome Morės rengimo rugtynėse ir dar pasisupome sūpynėse.
Toliau kelionė vedė labirintais. Įvairiausių augalų atskirtais dviejų kilometrų takeliais patraukėme į energetinę kelionę. Kaip labirintų parko kūrėjas teigė, sąžiningai pereitas labirintas padeda išpildyti slapčiausias svajones. Kas žino, apie ką kiekvienas svajojo...Gal apie naujus nuotykius, o gal apie rytoj atidėtą kontrolinį?
Po mankštos laikas nerti į literatūros gelmes. Autobusas pasuko į Bukantę, vienos žymiausių lietuvių rašytojos Žemaitės vaikystės namus. Bukantės dvarelyje galėjome pamatyti baldus ir daiktus, kokiais naudojosi to meto žmonės, galėjome paliesti stalą, prie kurio sėdėjo Julija Beniuševičiūtė – Žymantienė, savo mylimo krašto garbei pasivadinusi Žemaite.
Kelionė į pabaigą...Bet kaipgi neužsukti į Plungę ir nepamatyti Oginskių rūmų? Dižiulis žalias parkas, žydintys augalai ir aukštyn šaunantis fontanas supa rūmus - vieną gražiausių XIX a. Lietuvos neorenesanso stiliaus statinių. Grožiu nenusileidžia ir neogotikinio stiliaus žirgynas.
Diena baigiasi, laikas namo. Daug įspūdžių iš Žemaitijos krašto, o vienas ryškiausių – saugomos žemaičių tradicijos ir žemaičių kalba. Gal ir ne viską supratom, bet vertėjų neprašėm ir stengėmės pramokti ,,kietų“ žemaitiškų žodžių. Žemaitija, mes dar sugrįšim ir pasirokousėm!