Linas - neatsiejamas lietuviškos kultūros elementas. Jis ne tik rengia žmones ir puošia namus, bet gydo ir saugo. Linas išgyvena ilgą ir tikrai nelengvą gyvenimą ir tik kruopštaus žmogaus rankų darbo dėka tampa nuostabiu, tvirtu ir vertinamu audeklu.
Nors Lietuvoje gilios ir ilgametės linų auginimo ir apdirbimo tradicijos, tačiau šiandieniniai mokiniai apie šį augalą žino mažai. Retas kuris yra matęs, kaip močiutės verpia ar audžia, dažo linus. Manoma, kad linai Lietuvoje auginti jau prieš 4000 metų. Ir ne tik auginti, bet ir gausiai apdainuoti lietuvių liaudies dainose. Čia jie vadinami šventu augalu, saulės žolynu, moters javu. Buvo manoma, kad jie apsaugo nuo piktų dvasių ir visokių negerovių, su jais buvo atliekami įvairūs ritualai, švenčiamos linų sėjos, žydėjimo, linarovio, mynimo(linominio) šventės.

Norėdami savo akimis pamatyti, rankomis prisiliesti prie šių senoviškų ritualų ir darbų, 6-10 specialiųjų ir socialinių įgūdžių ugdymo (1-2m.) klasių mokiniai vyko į Prienų krašto muziejų dalyvauti edukacijoje „Lino kelias“. Senovinėje klėtyje susipažinome su linų apdorojimo įrankiais: mediniais kultuvais, šukomis linams šukuoti, siūlų vytuvais, verpimo rateliais. Muziejaus edukatorė Emilija papasakojo apie linų auginimo ir apdirbimo darbus, ku¬rie buvo dirbami daugelį šimtmečių iš kartos į kar¬tą. Edukacijos metu mokiniai savo rankomis lietė linus, berniukai pamėgino linų pėdą nukulti, nubrukti, iššukuoti, mergaitės mynė verpimo ratelį ir bandė kočioti mediniu lygintuvu lininį audeklą.
Edukacija „Lino kelias“- tai įdomi patirtis kiekvienam mokiniui.