Paskutinis skambutis... Kiek kartų visi esame girdėję šiuos žodžius, bet kaskart jie mums skamba vis kitaip. Kitaip, nes mes patys esame kitokie. Pirmokui šie žodžiai dar beveik nieko nereiškia. Gal tik tiek, kad reikės eiti į nepažįstamą klasę, deklamuoti eilėraščius, o paskui imti už rankos tą išstypusį abiturientą, kuris prieš 9 mėnesius atvedė tave patį į mokyklą, ir vesti jį į aktų salę, kad ten jis galutinai suprastų – tai jam skamba tas paskutinis skambutis. Maištingam paaugliui žodžiai  "paskutinis skambutis" sukelia pavydą: "Jiems gerai, jie jau gali palikti tą nusibodusią mokyklą". Mokytojui tai dar vienas atsisveikinimas, dar vieni prabėgę metai ir dar viena įsirėžusi veide raukšlelė. Abiturientų tėvams ši diena – vilčių ir nerimo metas, juk jų vaikų gyvenimas pasikeis, nors koks bus tas pasikeitimas, dar neaišku. O ką jaučia tie jauni žmonės, kuriems ir skamba tas paskutinis skambutis, atverdamas kelią į naują gyvenimą ir užverdamas duris į vaikystę, žino tik jie patys. Pakeliaukime paskutinio skambučio aido vedami "Revuonos" vidurinės mokyklos koridoriais ir pabandykime įsivaizduoti jų mintis ir svajones.

Ankstyvas rytas... Dvyliktokus pasitinka  mokyklos tarybos nariai, išskirsto į grupeles ir vedasi į savo klases, kad jie dar kartą galėtų pabūti klasėse, atliktų paskutines mokyklines užduotis, pažaistų ir prisimintų vaikystę. Smagu, žaisminga ir įdomu.

Antroji pamoka – anglų kalbos pamoka. Paskutinės mokykloje angliškos dainos, palinkėjimai, bandymas pamatyti save mokytojos akimis, kai kam gal sukeliantis juoką, kai kam – nuostabą, suvenyrai atminčiai ir atsisveikinimas su viltimi kaip dainoje "I am sailing.... to be happy, to be free". Linksma, bet šiek tiek graudu.

Į klasę "įsiveržia" vienuoliktokai ir išsiveda savo vyresniuosius draugus kurti "Lango galerijos". Vyksta grupinis kūrybinis darbas, ant didelių popieriaus lapų gula patys nuoširdžiausi iš anksto nesugalvoti žodžiai ir palinkėjimai. "Tegu mokykla išlieka tokia pat jauki, o mokytojai geranoriški". Gražu ir jaudinama.

Paskutinė klasės auklėtojos pamoka. Iškalbingoji auklėtoja, lietuvių kalbos mokytoja V. Pikčilingienė, kuriai tikrai nereikia ieškoti žodžio kišenėje, sunkiai renka žodžius. Ji kreipiasi eilėmis: "Tuoj išeisit. Tokie aukštaūgiai - / Jau ne vienas praaugot mane./ Neskubėkit labai. Dar pabūkim./ Paskutinį juk kartą drauge..."

Paskutiniai prisiminimai, paskutiniai pamokymai ir patarimai, paskutiniai palinkėjimai ir po angelą sargą dovanų – kad lydėtų, saugotų ir globotų, kad primintų, jog yra ne vieni.

Mažas žmogutis ima už rankos ir vedasi į salę, kur jau laukia iškilmingai nusiteikę ir pasipuošę tėvai, artimieji, mokytojai, mokyklos administracija ir vienuoliktokai, jau spėję pajusti, kad jie mokykloje perima visą valdžią į savo rankas. Skaitomi direktorės įsakymas dėl leidimo laikyti egzaminus,  įteikiami pagyrimai ir padėkos, kalba mokyklos direktorė, klasės auklėtoja.... Tėvų vardu kalba mokytoja ir mama A. Menkevičienė. Skamba paprasti ir nuoširdūs žodžiai, primenantys nueitą kelią mokykloje, ir jau darosi visai neaišku, kodėl paprastas palinkėjimas sukelia tokią emocijų audrą. "Mes, tėvai, nuoširdžiai jumis tikime, jums pavyks, esate pakankamai sumanūs. Ir ateinantį pirmadienį tiesiog imkite ir pradėkite, nes niekas už jus geriau to nepadarys. Jūs patys šauniausi, nes Jūs – mūsų  vaikai." Emocijos tokios stiprios, kad ne visiems pavyksta sklandžiai pasakyti gerai išmoktus atsisveikinimo posmus, o paskutinę dainą dainuoti dar sunkiau....  Iniciatyvą perima vienuoliktokai ir skelbia šventės pabaigą. Žodžiai neištarti, bet aiškūs: "Jūs išeinate, o mes pasiliekame".

Gero kelio išeinantiems, sėkmingų egzaminų ir puikios naujo gyvenimo pradžios.