„Mūsų jaunimas labai pilietiškas“, – džiaugėsi „Misija Sibiras 2017“ dalyvė Kristina Pocytė. Nuo 2006 m. vykti į pavojingą, bet prasmingą ekspediciją panoro daugiau kaip 12000 Lietuvos jaunuolių, bet pavyko tik nedaugeliui. Jaunuoliai turi būti tvirti ne tik fiziškai, bet ir psichologiškai. Kristina Pocytė buvo viena iš šešiolikos narsių jaunuolių, dalyvavusių ekspedicijoje „Misija Sibiras 2017“. Jauna mergina savo įspūdžiais apie šią misiją dalinosi su Prienų „Revuonos“ pagrindinės mokyklos mokiniais.
Vaikai susidomėję klausėsi merginos pasakojimų apie tai, kaip buvo tvarkomi tremtinių kapai, apie tai, kaip ekspedicijos dalyvius sutikdavo vietiniai gyventojai. Mergina minėjo, kad jautriausia būdavo sutikti Sibire dar gyvenanačių lietuvių, kurių jau ten telikę labai nedaug. Vietiniai lietuvius prisimena kaip darbščius, išradingus žmones. Labai sujaudino pasakojimas apie Sibire sutiktą rusę moterį, kuri susigraudino išgirdusi kalbant lietuviškai, nes ši kalba jai priminė jaunystę.

Sovietams okupavus Lietuvą, 1940–1953 metais buvo ištremta 130000 lietuvių. Dauguma nesugrįžo į Lietuvą, jų kūnai ilsisi atšiaurioje Sibiro žemėje. Lietuvių kapų ir vyksta tvarkyti ekspedicijos dalyviai. Dažniausiai kapines reikia surasti, nes jos labai apleistos, apaugusios medžiais, todėl labiau primenančios mišką. Kristinos paklausus, ką ši misija davė jai pačiai, ji atsakė, kad tapo ištvermingesnė, labiau subrendusi ir, žinoma, suvokianti patriotizmo prasmę. Kritina prisiminė, kad sutvarkę kapines ekspedicijos dalyviai sugiedodavo Lietuvos himną, taip pagerbdami nuo sovietinio režimo nukentėjusius mūsų tautos žmones.
Esame dėkingi šiems jauniems žmonėms, kad jie stengiasi išsaugoti mūsų tautos istoriją, padeda įprasminti tragiško likimo žmonių atminimą ir, žinoma, kad apie savo žygius pasakoja mokiniams.