Jei jūsų vaikas patiria patyčias: ko NEDARYTI
Elgtis skubotai, pavyzdžiui, pulti susitikti ir pasikalbėti su besityčiojančio vaiko tėvais. Gali būti, kad būtent tokio elgesio vaikas ir bijo. Jis gali baimintis, kad dėl to patyčios tik dar labiau sustiprės.
Sakyti: „Nebūk skystablauzdis, juk tave tik erzina!“, „Visa tai praeis“, „Tvarkykis su tuo pats“. Vaikas pats vienas sunkiai gali susitvarkyti su patyčiomis. Jei vaikas pasakoja apie tai, kas vyksta, vadinasi, prašo pagalbos.
Kaltinti vaiką dėl patiriamų patyčių: „Pats esi kaltas dėl to“. Vaikai nėra kalti dėl to, kad iš jų tyčiojasi.
Siūlyti „duoti atgal“. Kai kurie vaikai su patyčiomis bando tvarkytis mušdamiesi ir kitais agresyviais veiksmais. Tačiau agresyviai gindamiesi jie kitų gali būti įvertinti kaip skriaudėjai ir būti apkaltinti.
Taip pat nevertėtų palikti vaiką vieną ieškoti išeities.

Ką reikėtų DARYTI:
Išklausyti, leisti išsipasakoti. Kai vaikas išgyvena sunkius jausmus, labai svarbu jam leisti apie tai kalbėti, leisti pasidalinti savo jausmais.
Ramiai reaguoti į vaiko pasakojimą. Jeigu vaikas mato, kad jo pasakojimas kelia stiprius neigiamus jausmus tėvams (pyktį, liūdesį), jis gali išsigąsti ir galbūt ir daugiau nebenorės graudinti tėvų bei pasakoti apie patyčias.
Pagirti už tai, kad pasipasakojo. Vaikas gali jaustis skundiku, tuomet svarbu jį patikinti, kad pasielgė teisingai.
Vaikas gali pasakyti labai mažai apie patyčių situaciją arba šnekėti apibendrintai: visi tyčiojasi, visada, tuomet reikėtų užduoti konkrečius klausimus ir išsiaiškinti kur, kaip ir kada vyksta patyčios.
Saugumo plano su vaiku sudarymas. Kai žinote daugiau apie patyčių atvejį, galima kartu su vaiku nuspręsti, kaip jis galėtų išvengti patyčių, į ką galėtų kreiptis mokykloje, kaip galėtų reaguoti į skriaudėjus.
Pokalbiai su mokytojais, klasės auklėtoja, specialistais, administracija. Mokyklos darbuotojai galėtų papasakoti, kaip yra sprendžiamos patyčių situacijos konkrečioje mokykloje.

Jei jūsų vaikas tyčiojasi iš kitų: ko NEDARYTI
Ieškoti kaltų, kaltinti. Tai tik privers vaiką gintis.
Ignoruoti blogą elgesį. Jeigu elgesys yra ignoruojamas, didesnė tikimybė, kad patyčios nesiliaus.
Agresyviai reaguoti. Smurto smurtu nesustabdysite.
Ką DARYTI:
Likti ramiam. Galima nekalinant vaiko, pasakyti ką jis yra padaręs, įvardinti konkrečią patyčių formą ar formas bei priminti, kad toks elgesys nėra tinkamas.
Pasiklabėti su vaiku jo nekaltinant: kaip, kada ir kodėl tyčiojasi? Sužinoti, kas paskatino vaiką vienaip ar kitaip elgtis, pabandyti suprasti, ko jis nori pasiekti tokiu savo elgesiu.
Įvardinti, kad toks elgesys netoleruojamas ir kokių pasekmių vaikas sulauks už savo veiksmu.
Nuobaudos turėtų būti adekvačios (kuo didesnis prasižengimas, tuo stipresnė nuobauda) bei nemalonios vaikui.
Pokalbiai su mokytojais, klasės auklėtoja. Dažnai mokyklos darbuotojai gali papasakoti daugiau apie vaiko elgesį.
Kartais pagalbos pravartu kreiptis ir į kitus specialistus: psichologą, psichoterapeutą, psichiatrą.

Parengė soc. pedagogė V. Miknevičienė,
remiantis "Vaikų linjos” informacija