Jaunesnysis mokyklinis amžius prasideda šešerių ir baigiasi dvylikos metų. Dauguma septynerių metų vaikų, kaip teigia J. Laužikas (1982m.), yra pakankamai pasiruošę sistemingai mokytis, juos traukia įvairi intelektinė veikla, sportiniai užsiėmimai, nauji santykiai su bendraamžiais, bet dėl įvairių įgimtų ir ugdymo poveikio jie būna nevienodai subrendę: atėję į mokyklą, išsiskiria ir bendromis, ir individualumis savybėmis. Kaip teigia K.Jungas, tik atėjęs į mokyklą vaikas tebėra savo šeimos santykių produktas. Jis turi sąmonės užuomazgas, tačiau individualumo įtvirtinti dar nėra pajėgus.

Šešerių metų vaikas pradeda lankyti mokyklą. Vaikas ateina į mokyklą, turėdamas nusistatymą atlikti reikšmingą vaidmenį socialinėje aplinkoje. Pagrindinis jo motyvas – pats mokymosi procesas, pažinimo interesai, intelektinis aktyvumas, nauji įgūdžiai ir žinios. Šių motyvų koordinatoriumi tampa mokytojas. Šiame amžiaus tarpsnyje plečiasi vaiko ryšiai su bendraamžiais ir vyresniaisiais, jie nori bendrauti su jais, užimti tarp jų atitinkamą vietą. Šie motyvai skatina vaiką gerai, sąžiningai mokytis. Noras bendrauti šiame amžiaus tarpsnyje toks reikšmingas, kad iš dalies net sąlygoja vaiko norą mokytis. Vaiko veikla tampa tikslinga. Jis išmoksta rinkti, kaupti ir saugoti informaciją, kuri bus reikalinga jo vėlesniems planams įvykdyti. Jaunesniojo mokyklinio amžiaus vaikai jau gali atlikti konkrečias operacijas, kurių jis pats dar nemoka paaiškinti. Vaikas pradeda mąstyti kaip suaugęs, bet savo naujus sugebėjimus gali pritaikyti tik konkretiems, su tiesiogine aplkinka susijusiems objektams.
Specialių sugebėjimų raidai didžiulę įtaką turi atmosfera, kuri gaubia vaikystę. Tą atmosferą sukuria pirmiausia šeima, namų aplinka, tradicijos. Lemiamos įtakos vaiko pažiūroms, nusistatymui, interesams, vaiko emocinei reakcijai į aplinkos įvykius turi tėvai, artimiausi draugai, mokytojai ir kai kurie kiti jam svarbūs suaugusieji. Vaikai įgyja naujų sugebėjimų, lygina save su bendraamžiais, priima grįžtamąją informaciją apie savo lygį. Be to, savo privalumų ir trūkumų suvokimas pakoreguoja per aukštą savęs vertinimą, atsiranda aiškesnis supratimas apie save ir savo vietą tarp kitų žmonių.
Vaiko vystymąsi lemia asmenybės pokyčiai, jos savybių raida. Vystymosi procese galima išskirti tris kryptis: žinių, veiklos bei įgūdžių. Visa tai lemia asmenybės kitimą jaunesniajame mokykliniame amžiuje. Šiuo metu tobulėja vaiko loginis mąstymas, suvokimas, lavėja vaizduotė, dėmesys, atmintis, kalbiniai sugebėjimai, plečiasi žodynas, vaikas vis geriau išmoksta gramatiką. Šiais sugebėjimais vaikas naudojasi vis dažniau vienu metu, spręsdamas įvairias jam iškylančias problemas.
Apskritai jaunesnysis mokyklinukas – ypač veiklus ir energingas vaikas. Pradėję lankyti mokyklą mokiniai vieni nuo kitų skiriasi ūgiu, svoriu, motorika, bet dar labiau – elgesio, kalbos, socialinių santykių, suvokimo, aktyvumo ir kitomis savybėmis. Būdami kartu, pradinukai sukuria savitą subkultūrą, kuri yra vadinama vaikų visuomene. Jai būdinga savita kalba, tam tikro stiliaus drabužiai ir elgesio taisyklės, kurių pedagogai ir tėvai kartais net nepastebi. Aplinka pasikeičia todėl, kad keičiasi ir patys vaikai – jie geriau išmano daugelį sričių, ima geriau suvokti patys save.
Tokio amžiaus vaikai būna psichiškai pasirengę ir nusiteikę mokytis, tačiau dėl motorinio judrumo jie dar nepajėgia ilgiau ramiai sėdėti, klausytis, išlaikyti sukauptą dėmesį bei atlikti vienodus veiksmus, juos smarkiai veikia vidiniai ir išoriniai stimulai. Mokykliniame amžiuje vaikui iškyla dilema – ar pasirinkti aktyvų požiūrį į darbą, mokymąsi ir žinių bei sugebėjimų panaudojimą, ar visišką pasyvumą. Šis vidinis konfliktas aktualus daugeliui, vaikas jaučia turįs atlikti konkrečias užduotis ir dalyvauti tam tikroje kryptingoje veikloje, kita vertus, jį tarsi sukausto atsiradęs nereikalingumo ir bejėgiškumo jausmas. Jeigu konfliktas išsprendžiamas teigiama linkme, patiriamas pasitenkinimas: pasitikėjimas, autonomiškumas, iniciatyvumas, veiklumas perauga į stiprią, vitalią identifikaciją. Tuo tarpu neigiamas rezultatas yra nepasitikėjimas, gėda ir svyravimai. Kaip teigia E. Eriksonas, nepasitikėjimas savo jėgomis sąlygoja silpną, pažeistą identifikaciją, o sunkiais atvejais iškyla identifikacijos krizė.
Psichinei brandai pirmieji metai mokykloje ypač reikšmingi, nes, kaip teigia J. Laužikas, kyląs vaiko smalsumas žinioms, noras atrasti kažką naujo, veiklos režimas, santykiai su vienmečiais ir su mokytoju intensyvina dėmesio, suvokimo, atminties ir mąstymo raidą. Pagrindine veikla tampa mokymasis, kuris lemia elgsenos motyvaciją, turi įtakos pažintinių ir moralinių jėgų raidai. V. Černius išskiria devynias jaunesniojo mokyklinio amžiaus moksleivių uždavinių kryptis, tai yra:
• įgyti fizinių sugebėjimų, reikalingų paprastiems žaidimams;
• įgyti teisingą požiūrį į save patį kaip į besivystantį organizmą;
• išmokti bendrauti su savo bendraamžiais;
• išmokti būti berniuku ar mergaite;
• išmokti skaityti, rašyti ir skaičiuoti;
• išmokti sąvokų, reikalingų kasdieniniame gyvenime;
• ugdyti sąžinę, dorumą;
• siekti asmeniškumo, nepriklausomumo;
• ugdyti pažiūras į socialines grupes ir institucijas.
Pedagogo pagrindinis vaidmuo šiame amžiaus tarpsnyje- - ugdyti vaikų norą mokytis, pasitikėjimą savimi, atsakomybę už savo elgesį ir jo pasekmes, bendradarbiavimo gebėjimus, savikontrolę. Taigi galima teigti, kad vaiko asmenybės brandai svarbu tiek jo paties individualios savybės, poreikiai, tiek aplinka, kurioje jis auga. Suaugusieji, esantys šalia vaiko, negali pakeisti jo asmeninių įgimtų savybių, bet jie gali keisti aplinką, kuri sąlygotų vaiko asmenybės vystymąsi norima linkme.